2018 m. gegužės 16 d., trečiadienis

Negimusių vaikų teisė į gyvybę neturi jokių sienų





















Krikščioniškosios kultūros instituto
Pranešimas spaudai
Dėl Eisenos už Gyvybę 2018–ųjų metų gegužės 19 dieną Romoje

Negimusių vaikų kova už teisę į gyvybę šiandien jau nebegali vykti tik nacionaliniu lygiu, kadangi šiandieniniai socialiniai pokyčiai vyksta jau pasauliniu mastu.
Kalbant konkrečiai, šiandieniniai reikalavimai įtvirtinti pseudo-teisę į abortus vyksta viršvalstybiniame lygmenyje – tiek Jungtinių Tautų Organizacija, tiek Europos Parlamentas šiuo metu bando įtvirtinti šią pseudo-teisę nuleidžiant reikalavimus „iš viršaus“, taip sumažinant bet kokį pasipriešinimą kovoje prieš „mirties kultūrą“ nacionaliniu lygmeniu.
Be to, Europos lobistai bando pateikti abortus kaip eksportuojamą prekę. Pavyzdžiui, naudojant šūkį „She decides“ (Ji nusprendžia) buvo inicijuota lėšų rinkimo akcija, kurios metu, panašu, jog bus surinkta 181 milijonas dolerių abortų finansavimui trečiose pasaulio šalyse. Tarp šios akcijos donorų yra tokios valstybės kaip Olandija ir Belgija.
Šie pavyzdžiai rodo, kad norint pasipriešinti šiam stipriam lobizmui už abortus, reikalinga stipri aktyvistų koalicija europiniu lygiu. Kaip tik todėl Krikščioniškosios kultūros institutas 2018-ųjų metų gegužės 19 dieną dalyvaus Eisenoje už Gyvybę Romoje.
Romoje – Amžinajame mieste – Krikščioniškosios kultūros institutas dalyvaus Eisenoje kartu su tūkstančiais kitų Europos aktyvistų, kovojančių už neribotas teises ir pagarbą gyvybei nuo pat jos koncepcijos pradžios iki natūralios mirties.
Krikščioniškosios kultūros institutas dalyvaus šioje Eisenoje, išreikšdamas palaikymą visą Europą apimantį krikščionių susivienijimą kovoje už negimusių vaikų teises.
Iš Romos siųsime aiškią žinią visai Europai – krikščionys daugiau nesitaikys su žiauriu ir neteisingu, masiniu, visą žemyną apimančiu abortų protegavimu, ir kova už negimusių vaikų teisę į gyvybę tęsis tol, kol ši teisė bus gerbiama ir saugoma visoje Europoje.


2018 m. balandžio 2 d., pirmadienis



„ Nėra Jo čia, Jis prisikėlė! Atsiminkite, ką Jis jums sakė, būdamas dar Galilėjoje: Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti” Lk 24,6-7







Lituania Christiana 
sveikina visus savo skaitytojus su šv. Velykomis!

2018 m. kovo 20 d., antradienis

Bažnyčios persekiojimas Kinioje


Palaiminti persekiojami dėl teisumo:
jų yra dangaus karalystė. (Mt 5,10)



























Atviras laiškas kardinolui Džozefui Zenui:

Kviečiame prisidėti prie iniciatyvos ir pasirašyti.


2018 m. vasario 15 d., ketvirtadienis

Sigitas Tamkevičius. Marijos žemė - Lietuva



Visoje Lietuvoje vyksta Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečio renginiai. Šis Valstybės atkūrimo jubiliejus yra mūsų laisvės šventė, kai po ilgos carinės priespaudos atkūrėme laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ne visada prisimename, kokią svarbią vietą mūsų laisvės kelyje turi mūsų Gelbėtojo, mūsų Išlaisvintojo Jėzaus Kristaus Motina Marija. Nazarete ištardama „tebūnie“ Dievo valiai, ji tapo ir mūsų laisvės Motina.

Lietuvos istorija labai artimai surišta su Švč. Mergelės Marijos ypatinga globa. Lietuva jau beveik 400 metų vadinama Marijos žeme. Šį titulą ji įgijo Lvove 1656 m. balandžio 1 d., kada Lietuvos ir Lenkijos karalius Jonas Kazimieras dvasininkų, senatorių bei vietinių žmonių akivaizdoje atsiklaupęs prieš altorių, sukalbėjo Lietuvos ir Lenkijos paaukojimo Marijai aktą.

„Popiežius Pijus XI mus gerai pažino ir visiškai neperdėjo, sakydamas, kad Lietuva — Marijos žemė (1927 m.). Lietuvio prisirišimas prie Marijos prasideda su didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Šis valdovas nebuvo sentimentalus, bet Mariją jis laikė didžiąja savo valstybės ir savo žygių Globėja. Jis jai statė šventoves Trakuose, Kaune, Veliuonoj, Raseiniuose, Krekenavoj, Darsūniškyje ir kitur. Jos paveikslą, gautą dovanų iš Konstantinopolio imperatoriaus, vežiojosi su savimi visur, kur tik keliaudavo imtis atsakingų žygių. Net savo vainikavimo iškilmes jis paskyrė Marijos gimimo dieną — rugsėjo aštuntąją“ (Stasys Yla).

Lietuvos vyskupai tremtyje – arkivysk. J. Skvireckas, vysk. Per. Būčys, vysk. V. Brizgys ir vysk. V. Padolskis 1951 m. gegužės 13 d. minėdami Lietuvos bažnytinės provincijos 25 – metį Romoje, šv. Kazimiero kolegijos koplyčioje paaukojo Lietuvą Nekalčiausiai Marijos širdžiai: „Tau Švč. M. Marija aukojame <...> Lietuvos sūnus ir dukteris – tuos, kurie neša sunkų jungą svetimųjų pavergtoje tėvynėje, tuos, kurie yra žiauriai kalinami ir ištremti į svetimas šalis, kur jie neturi jokios dvasinės paguodos, ir visus kitus lietuvius, išsisklaidžiusius kone visuose pasaulio kraštuose aukojame Tau, Nekalčiausiai Tavo Širdžiai, kad Tavo meilė ir užtarimas pagreitintų Dievo karalystės pergalę“. Greitai mirė Stalinas ir tremtiniai bei politiniai kaliniai pradėjo grįžti į Lietuvą. Prasidėjo politinis atšilimas ir liovėsi fizinis Lietuvos naikinimas.

1954 m. Romoje gyvenantys lietuviai įsigijo Dievo Motinos statulą, popiežius Pijaus XII ją pašventino, prie jos Lietuva buvo paaukota Nekalčiausiai Marijos Širdžiai ir paskui nuvežta į Ameriką. Per trejus metus Švč. M. Marijos statula apkeliavo visas Amerikos ir Kanados lietuvių parapijas: tūkstančiai žmonių prie jos meldėsi už Lietuvos laisvę. Ši statula turėjo grįžti į Lietuvą tuomet, kai ji bus laisva. 1990 m. Švč. Mergelė Marija padarė stebuklą: be karo pradėjo byrėti sovietinė imperija ir buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Po trejų metų 1993 m. rugsėjo 7 d. Švč. Mergelės Marijos statula buvo atvežta į Šiluvą. Popiežius Jonas Paulius II savo rankomis uždėjo ant jos galvos pergalės karūną. Šią Marijos statulą galime vertai vadinti Lietuvos laisvės Karalienės vardu.

Šv. popiežius Jonas Paulius II 1987 m. Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejaus proga taip meldėsi už Lietuvą: „Kreipiuosi į tave, o maloningoji Dievo Motina, savo malda jungdamas su tavo vaikų lietuvių malda, kuria jie kupini pasitikėjimo šaukiasi tavo pagalbos. Ši tauta skuba pas tave, pasivesdama tavo globai: neatmesk jos maldavo didžioje negandoje, gelbėk ją nuo pavojų, vesk ją pas savo Sūnų. Tu, o Motina, esi tarytum Bažnyčios atmintis. Tu visada atmeni ir saugai savo širdyje atskirų žmonių ir ištisų tautų rūpesčius. Tau pavedu Lietuvos brolių ir seserų per šešis šimtmečius sutelktą ir išsaugotą paveldą. Prašau tave padėk jiems visada išlikti ištikimiems Kristui ir Bažnyčiai“. Greitai po to pradėjo braškėti sovietinės imperijos pamatai ir mes išėjome į laisvės kelią.

1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius su 10 Lietuvos vyskupų atnaujino Lietuvos pasiaukojimą Šv. M. Marijai. Po šiuo pasiaukojimo aktu pasirašė ir tuometinis Lietuvos vadovas prof. Vyt. Landsbergis. Greitai po to Rusijos kariuomenė paliko Lietuvos žemę ir mes pradėjome eiti laisvės keliu. Tik gaila, kad daugelis užmiršo, kad pasiaukojimas turi būti ne vienkartinis, bet pastovus mūsų širdžių aktas.

Vasario 11 d. Lietuvos vyskupai Trakuose vėl atnaujino Lietuvos pasiaukojimą Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. Šis pasiaukojimas ypač reikšmingas, nes išgyvename Lietuvos mirimą dėl skandalingos demografijos, emigracijos ir ideologinės kolonizacijos per genderizmo ideologijos skverbimąsi į Lietuvos švietimo sistemą. Jau pradinukai pratinami kaip natūralų reiškinį priimti du besimylinčius princus. Mums beveik nepastebint ir nereaguojant griaunama tautos pamatinė ląstelė - šeima. Daug kas kalba apie grėsmes iš Rytų, bet apie didžiausią grėsmę pačios Lietuvos viduje tylima, o kurie drįsta kalbėti žiniasklaidos apšaukiami atsilikusiais ir homofobais. Tačiau nusiminti neverta, nes „Dievui nėra negalimų dalykų“, Reikalinga didelė maldos akcija, nes be Dievo pagalbos mes jau nepajėgūs planuoti ir kurti Lietuvos ateitį.

Dievo Motina, globok Lietuvą, pasirinkusią Tave savo Globėja. Išvesk ją per modernaus gyvenimo dvasines sutemas. Apsaugok mūsų šeimas, jaunimą ir vaikus, kad jų nesuklaidintų naujųjų laikų dvasinę mirtį skleidžiančios ideologijos. Amen.

Pro Patria

2018 m. sausio 25 d., ketvirtadienis

March for Life


JAV sostinėje Vašingtone sausio 19 d. šimtai tūkstančių žmonių žygiavo už gyvybę.

Kasmetinis „March for Life“ vyksta jau 45-ąjį kartą.

Šiemet į susirinkusiuosius kreipėsi prezidentas Donaldas Trumpas iš rožių sodo Baltuosiuose rūmuose.

Šioje eisenoje buvo atstovų iš kitos šalies, kaip SOS Leben ( Vokietijos krikščioniškosios kultūros asociacijos), "Droit de Naitre" (Prancūzija) ir mūsų Lietuvos "Krikščioniškosios Kultūros gynimo Asociacijos".




2018 m. sausio 8 d., pirmadienis

Eisena už gyvybę Olandijoje


Gruodžio 9 d šeštadienį, vyko Olandiškasis  „Mars voor het Leven 2017“  („Eisena už gyvybę") kuris kiekvienais metais vyksta Olandijoje.

Maždaug 15000 žmonių žygiavo per Hagos miesto gatves.


Šioje eisenoje dalyvavo  mūsų Lietuvos "Krikščioniškosios Kultūros gynimo Asociacija"
























(L. Lileikio nuotraukos)


2018 m. sausio 5 d., penktadienis

Robertas Urbonavičius. Išlikusi tvirta: Elena Spirgevičiūtė


Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byla ypač svarbi šiandien, nes masinė kultūra per televiziją, žurnalus, diskotekas perša hedonistinį gyvenimo būdą, kuris sunaikina žmogaus orumą, iškreipia tikrą žmonių meilę ir palieka sunkiai gyjančias dvasines žaizdas. Šiandien jaunimui yra sunku susiorientuoti, kaip reikia gyventi laisvėje ir kokias vertybes pasirinkti, kad nebūtų prarasta dvasinė jaunatvė ir Kūrėjo įdiegtas dvasinis kilnumas. (J.E. Sigitas Tamkevičius SJ)

„Elena savo išvaizda tarsi niekuo neišsiskyrė iš kitų. Nebuvo ji itin graži, tai paprasta vidutinio ūgio tamsiaplaukė mergina, bet vis dėlto iš kitų ji skyrėsi savo būdo savybėmis: buvo labai kukli, tyli moksleivė. Be to, tai ji buvo mergina spindinčiu veidu, kuris spindėjo kažkokia vidine šviesa. Žiūrėdavau ir stebėdavausi, kodėl jos veidas spindi tokia skaisčia šviesa.“, - taip apie Dievo Tarnaitę Eleną Spirgevičiūtę rašė jos bendramokslė.
Praėjo 74 metai, nuo tos nakties, kuomet dvidešimtmetė Elena prievartos ir smurto akivaizdoje pasirinko išlikti ištikima Kristui ir savo orumui, taip kartu pasirinkdama žūtį. Tą naktį, eilinės Kauno darbininkų šeimos name susitiko du bendraamžiai – gimę ir augę tame pačiame mieste, tuo pačiu laiku, - Alfonsas Čeponis ir Elena Spirgevičiūtė. Abu dvidešimtmečiai. Vienas, - žmonių vadintas „Šančių banditėliu“, pasirinkęs nusikaltėlio kelią, o vėliau „kanonizuotas“ kaip Tarybų sąjungos didvyris, partizanas. Kita, - iš pažiūros eilinė „smetoninės Lietuvos“ išauginta mergina, - kukli, draugiška, paprasta, - tačiau jos siela pilna didelių troškimų ir dar didesnės meilės Kristui, kuri buvo apvainikuota kankinystės auka.
Elenos pavyzdys parodo ir patvirtina tiesą, kad Žmogumi išlikti galima visada ir visur, - kuomet aplink klesti melas, tamsa ir suirutė. Didžiuose istorijos virsmuose, visada laimi ne tas, kuris turi daugiau raketų ar tankų, ne tas, kuris, pasinaudodamas blogiu, skinasi sau sėkmę, - bet, tas, kuris lieka ištikimas Dievui ir žmogiškiems principams. Tiesa visada save apgina.
„Mes esame įpratę iš anksčiau matyti, kad šventieji, kuriuos gerbiame, būtų vyskupai, kunigai ar vienuoliai, kartais karaliai ar kunigaikščiai,- tokie, kurie nuo eilinio žmogaus stovi tam tikrame atstume ir, atrodo, kad jais galima tik žavėtis, tačiau jie per tolimi, kad būtų juos sekti. Elena Spirgevičiūtė mums yra artima visais atžvilgiais. Ji viena iš mūsų-, vos gimnaziją baigusi kaunietė, mergaitė, panaši į kitas to amžiaus mergaites, besižavinti gražia žmogiška meile, bet drauge besiveržianti į dvasinio gyvenimo aukštumas. Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byla ypač svarbi šiandien, nes masinė kultūra per televiziją, žurnalus, diskotekas perša hedonistinį gyvenimo būdą, kuris sunaikina žmogaus orumą, iškreipia tikrą žmonių meilę ir palieka sunkiai gyjančias dvasines žaizdas. Šiandien jaunimui yra sunku susiorientuoti, kaip reikia gyventi laisvėje ir kokias vertybes pasirinkti, kad nebūtų prarasta dvasinė jaunatvė ir Kūrėjo įdiegtas dvasinis kilnumas.“ (J.E. Sigitas Tamkevičius SJ)

pagal Pro Patria