2018 m. vasario 15 d., ketvirtadienis

Sigitas Tamkevičius. Marijos žemė - Lietuva



Visoje Lietuvoje vyksta Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečio renginiai. Šis Valstybės atkūrimo jubiliejus yra mūsų laisvės šventė, kai po ilgos carinės priespaudos atkūrėme laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ne visada prisimename, kokią svarbią vietą mūsų laisvės kelyje turi mūsų Gelbėtojo, mūsų Išlaisvintojo Jėzaus Kristaus Motina Marija. Nazarete ištardama „tebūnie“ Dievo valiai, ji tapo ir mūsų laisvės Motina.

Lietuvos istorija labai artimai surišta su Švč. Mergelės Marijos ypatinga globa. Lietuva jau beveik 400 metų vadinama Marijos žeme. Šį titulą ji įgijo Lvove 1656 m. balandžio 1 d., kada Lietuvos ir Lenkijos karalius Jonas Kazimieras dvasininkų, senatorių bei vietinių žmonių akivaizdoje atsiklaupęs prieš altorių, sukalbėjo Lietuvos ir Lenkijos paaukojimo Marijai aktą.

„Popiežius Pijus XI mus gerai pažino ir visiškai neperdėjo, sakydamas, kad Lietuva — Marijos žemė (1927 m.). Lietuvio prisirišimas prie Marijos prasideda su didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Šis valdovas nebuvo sentimentalus, bet Mariją jis laikė didžiąja savo valstybės ir savo žygių Globėja. Jis jai statė šventoves Trakuose, Kaune, Veliuonoj, Raseiniuose, Krekenavoj, Darsūniškyje ir kitur. Jos paveikslą, gautą dovanų iš Konstantinopolio imperatoriaus, vežiojosi su savimi visur, kur tik keliaudavo imtis atsakingų žygių. Net savo vainikavimo iškilmes jis paskyrė Marijos gimimo dieną — rugsėjo aštuntąją“ (Stasys Yla).

Lietuvos vyskupai tremtyje – arkivysk. J. Skvireckas, vysk. Per. Būčys, vysk. V. Brizgys ir vysk. V. Padolskis 1951 m. gegužės 13 d. minėdami Lietuvos bažnytinės provincijos 25 – metį Romoje, šv. Kazimiero kolegijos koplyčioje paaukojo Lietuvą Nekalčiausiai Marijos širdžiai: „Tau Švč. M. Marija aukojame <...> Lietuvos sūnus ir dukteris – tuos, kurie neša sunkų jungą svetimųjų pavergtoje tėvynėje, tuos, kurie yra žiauriai kalinami ir ištremti į svetimas šalis, kur jie neturi jokios dvasinės paguodos, ir visus kitus lietuvius, išsisklaidžiusius kone visuose pasaulio kraštuose aukojame Tau, Nekalčiausiai Tavo Širdžiai, kad Tavo meilė ir užtarimas pagreitintų Dievo karalystės pergalę“. Greitai mirė Stalinas ir tremtiniai bei politiniai kaliniai pradėjo grįžti į Lietuvą. Prasidėjo politinis atšilimas ir liovėsi fizinis Lietuvos naikinimas.

1954 m. Romoje gyvenantys lietuviai įsigijo Dievo Motinos statulą, popiežius Pijaus XII ją pašventino, prie jos Lietuva buvo paaukota Nekalčiausiai Marijos Širdžiai ir paskui nuvežta į Ameriką. Per trejus metus Švč. M. Marijos statula apkeliavo visas Amerikos ir Kanados lietuvių parapijas: tūkstančiai žmonių prie jos meldėsi už Lietuvos laisvę. Ši statula turėjo grįžti į Lietuvą tuomet, kai ji bus laisva. 1990 m. Švč. Mergelė Marija padarė stebuklą: be karo pradėjo byrėti sovietinė imperija ir buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Po trejų metų 1993 m. rugsėjo 7 d. Švč. Mergelės Marijos statula buvo atvežta į Šiluvą. Popiežius Jonas Paulius II savo rankomis uždėjo ant jos galvos pergalės karūną. Šią Marijos statulą galime vertai vadinti Lietuvos laisvės Karalienės vardu.

Šv. popiežius Jonas Paulius II 1987 m. Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejaus proga taip meldėsi už Lietuvą: „Kreipiuosi į tave, o maloningoji Dievo Motina, savo malda jungdamas su tavo vaikų lietuvių malda, kuria jie kupini pasitikėjimo šaukiasi tavo pagalbos. Ši tauta skuba pas tave, pasivesdama tavo globai: neatmesk jos maldavo didžioje negandoje, gelbėk ją nuo pavojų, vesk ją pas savo Sūnų. Tu, o Motina, esi tarytum Bažnyčios atmintis. Tu visada atmeni ir saugai savo širdyje atskirų žmonių ir ištisų tautų rūpesčius. Tau pavedu Lietuvos brolių ir seserų per šešis šimtmečius sutelktą ir išsaugotą paveldą. Prašau tave padėk jiems visada išlikti ištikimiems Kristui ir Bažnyčiai“. Greitai po to pradėjo braškėti sovietinės imperijos pamatai ir mes išėjome į laisvės kelią.

1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius su 10 Lietuvos vyskupų atnaujino Lietuvos pasiaukojimą Šv. M. Marijai. Po šiuo pasiaukojimo aktu pasirašė ir tuometinis Lietuvos vadovas prof. Vyt. Landsbergis. Greitai po to Rusijos kariuomenė paliko Lietuvos žemę ir mes pradėjome eiti laisvės keliu. Tik gaila, kad daugelis užmiršo, kad pasiaukojimas turi būti ne vienkartinis, bet pastovus mūsų širdžių aktas.

Vasario 11 d. Lietuvos vyskupai Trakuose vėl atnaujino Lietuvos pasiaukojimą Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. Šis pasiaukojimas ypač reikšmingas, nes išgyvename Lietuvos mirimą dėl skandalingos demografijos, emigracijos ir ideologinės kolonizacijos per genderizmo ideologijos skverbimąsi į Lietuvos švietimo sistemą. Jau pradinukai pratinami kaip natūralų reiškinį priimti du besimylinčius princus. Mums beveik nepastebint ir nereaguojant griaunama tautos pamatinė ląstelė - šeima. Daug kas kalba apie grėsmes iš Rytų, bet apie didžiausią grėsmę pačios Lietuvos viduje tylima, o kurie drįsta kalbėti žiniasklaidos apšaukiami atsilikusiais ir homofobais. Tačiau nusiminti neverta, nes „Dievui nėra negalimų dalykų“, Reikalinga didelė maldos akcija, nes be Dievo pagalbos mes jau nepajėgūs planuoti ir kurti Lietuvos ateitį.

Dievo Motina, globok Lietuvą, pasirinkusią Tave savo Globėja. Išvesk ją per modernaus gyvenimo dvasines sutemas. Apsaugok mūsų šeimas, jaunimą ir vaikus, kad jų nesuklaidintų naujųjų laikų dvasinę mirtį skleidžiančios ideologijos. Amen.

Pro Patria

2018 m. sausio 25 d., ketvirtadienis

March for Life


JAV sostinėje Vašingtone sausio 19 d. šimtai tūkstančių žmonių žygiavo už gyvybę.

Kasmetinis „March for Life“ vyksta jau 45-ąjį kartą.

Šiemet į susirinkusiuosius kreipėsi prezidentas Donaldas Trumpas iš rožių sodo Baltuosiuose rūmuose.

Šioje eisenoje buvo atstovų iš kitos šalies, kaip SOS Leben ( Vokietijos krikščioniškosios kultūros asociacijos), "Droit de Naitre" (Prancūzija) ir mūsų Lietuvos "Krikščioniškosios Kultūros gynimo Asociacijos".




2018 m. sausio 8 d., pirmadienis

Eisena už gyvybę Olandijoje


Gruodžio 9 d šeštadienį, vyko Olandiškasis  „Mars voor het Leven 2017“  („Eisena už gyvybę") kuris kiekvienais metais vyksta Olandijoje.

Maždaug 15000 žmonių žygiavo per Hagos miesto gatves.


Šioje eisenoje dalyvavo  mūsų Lietuvos "Krikščioniškosios Kultūros gynimo Asociacija"
























(L. Lileikio nuotraukos)


2018 m. sausio 5 d., penktadienis

Robertas Urbonavičius. Išlikusi tvirta: Elena Spirgevičiūtė


Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byla ypač svarbi šiandien, nes masinė kultūra per televiziją, žurnalus, diskotekas perša hedonistinį gyvenimo būdą, kuris sunaikina žmogaus orumą, iškreipia tikrą žmonių meilę ir palieka sunkiai gyjančias dvasines žaizdas. Šiandien jaunimui yra sunku susiorientuoti, kaip reikia gyventi laisvėje ir kokias vertybes pasirinkti, kad nebūtų prarasta dvasinė jaunatvė ir Kūrėjo įdiegtas dvasinis kilnumas. (J.E. Sigitas Tamkevičius SJ)

„Elena savo išvaizda tarsi niekuo neišsiskyrė iš kitų. Nebuvo ji itin graži, tai paprasta vidutinio ūgio tamsiaplaukė mergina, bet vis dėlto iš kitų ji skyrėsi savo būdo savybėmis: buvo labai kukli, tyli moksleivė. Be to, tai ji buvo mergina spindinčiu veidu, kuris spindėjo kažkokia vidine šviesa. Žiūrėdavau ir stebėdavausi, kodėl jos veidas spindi tokia skaisčia šviesa.“, - taip apie Dievo Tarnaitę Eleną Spirgevičiūtę rašė jos bendramokslė.
Praėjo 74 metai, nuo tos nakties, kuomet dvidešimtmetė Elena prievartos ir smurto akivaizdoje pasirinko išlikti ištikima Kristui ir savo orumui, taip kartu pasirinkdama žūtį. Tą naktį, eilinės Kauno darbininkų šeimos name susitiko du bendraamžiai – gimę ir augę tame pačiame mieste, tuo pačiu laiku, - Alfonsas Čeponis ir Elena Spirgevičiūtė. Abu dvidešimtmečiai. Vienas, - žmonių vadintas „Šančių banditėliu“, pasirinkęs nusikaltėlio kelią, o vėliau „kanonizuotas“ kaip Tarybų sąjungos didvyris, partizanas. Kita, - iš pažiūros eilinė „smetoninės Lietuvos“ išauginta mergina, - kukli, draugiška, paprasta, - tačiau jos siela pilna didelių troškimų ir dar didesnės meilės Kristui, kuri buvo apvainikuota kankinystės auka.
Elenos pavyzdys parodo ir patvirtina tiesą, kad Žmogumi išlikti galima visada ir visur, - kuomet aplink klesti melas, tamsa ir suirutė. Didžiuose istorijos virsmuose, visada laimi ne tas, kuris turi daugiau raketų ar tankų, ne tas, kuris, pasinaudodamas blogiu, skinasi sau sėkmę, - bet, tas, kuris lieka ištikimas Dievui ir žmogiškiems principams. Tiesa visada save apgina.
„Mes esame įpratę iš anksčiau matyti, kad šventieji, kuriuos gerbiame, būtų vyskupai, kunigai ar vienuoliai, kartais karaliai ar kunigaikščiai,- tokie, kurie nuo eilinio žmogaus stovi tam tikrame atstume ir, atrodo, kad jais galima tik žavėtis, tačiau jie per tolimi, kad būtų juos sekti. Elena Spirgevičiūtė mums yra artima visais atžvilgiais. Ji viena iš mūsų-, vos gimnaziją baigusi kaunietė, mergaitė, panaši į kitas to amžiaus mergaites, besižavinti gražia žmogiška meile, bet drauge besiveržianti į dvasinio gyvenimo aukštumas. Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byla ypač svarbi šiandien, nes masinė kultūra per televiziją, žurnalus, diskotekas perša hedonistinį gyvenimo būdą, kuris sunaikina žmogaus orumą, iškreipia tikrą žmonių meilę ir palieka sunkiai gyjančias dvasines žaizdas. Šiandien jaunimui yra sunku susiorientuoti, kaip reikia gyventi laisvėje ir kokias vertybes pasirinkti, kad nebūtų prarasta dvasinė jaunatvė ir Kūrėjo įdiegtas dvasinis kilnumas.“ (J.E. Sigitas Tamkevičius SJ)

pagal Pro Patria



2017 m. gruodžio 22 d., penktadienis


Et Verbum caro factum est et habitavit in nobis 
(Jn 1,1-18)


Lituania Christiana dėkoja savo skaitytojams už kartu nueitą kelią ir linki palaimintų Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų.

2017 m. rugsėjo 11 d., pirmadienis

Padėkos už laisvę diena: Šiaulių vyskupas dėkojo už Malonių lietų

G. Martin nuotr.
Rugpjūčio 27 d. minėta Padėkos už laisvę diena, eitas Padėkos už laisvę piligriminis žygis iš Tytuvėnų į Šiluvą, kuriam vadovavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.
Padėkos už laisvę dienos išvakarėse, rugpjūčio 26-ąją, Šiaulių miesto šviesuoliai rinkosi ant Sukilėlių kalnelio, kur sutiko Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį, tarptautinės TFP (Tradicija, Šeima, Nuosavybė) organizacijos narius bei skautų delegaciją iš Gudijos.
Mitinge kalbėta apie laisvę, apie tai, kaip ją svarbu saugoti, apie jai grasinančią liberalios moralės ideologiją. Šiaulių miesto mero patarėjas Audrys Narbutas žmogaus, šalies laisvę kildino iš šv. Mergelės Marijos laisvo sutikimo, kurio dėka „ir mes gavome teisę sekti Jėzumi“. Sausio 13 d. įvykių dalyvis Alfonsas Burzga laisvę siejo su laime: „esame laimingi, nes neturime milijonų, bet turime džiaugsmą širdy“. Žmogiškųjų santykių svarbą pabrėžė Šv. Kazimiero ordino komtūras Kazimieras Alminas.
Nuoširdžiai dėkota TFP delegacijos nariams, kiekvienais metais aplankantiems Lietuvą su Fatimoje pasirodžiusios Švč. Mergelės Marijos statula. Ši organizacija, anot A. Narbuto, primena mums prigimtines teises, kurios dėl sovietinės ideologijos ištrintos iš mūsų politikos ir visuomenės. Seimo narys Stasys Tumėnas akcentavo TFP organizacijos puoselėjamų vertybių: tradicijos, šeimos, nuosavybės ryšį: jei yra šeima, joje iš kartos į kartą perduodamos vertybės. Vertybių tąsa svarbi buvo tarpukario nepriklausomos Lietuvos katalikiškoms organizacijoms, su viena jų – ateitininkais, seimo narys susiejo TFP pasaulietinę katalikišką organizaciją. Ateitininkų puoselėtų tradicijų perdavimas atsispindi jų vaikų veikloje, pavyzdžiui, žymaus ateitininko A. Damušio duktė G. Damušytė yra garsi Lietuvos ambasadorė. Nuosavybę S. Tumėnas siūlė suprasti ne pragmatiškai, o siejo su teise ir pareigomis.
„Dėkui Viešpačiui, Lietuva laisva, - sakė už TFP organizacijos veiklą Lietuvoje atsakingas advokatas Renato Murta de Vasconcelos, - tačiau negalime pamiršti, kad šiandien pasaulis yra didelėje moralinėje krizėje“. Advokatas paminėjo tik vieną - genderizmo ideologiją. Jei prieš ją nekovosime, vėl prarasime savo tapatybę. Tačiau moralinio ir ideologinio blogio fone turime būti drąsūs, nes Marija Fatimoje pažadėjo pagalbą.
Muzikiniais intarpais renginį puošė Šiaulių bičiulių choras, Šiaulių tremtinių choras, Šiaulių pučiamųjų orkestras.
17.30 vėliavomis bei švč. Mergelės Marijos statula nešina eisena Vilniaus gatve pajudėjo link Katedros. Čia 18 val. šv. Mišias aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Išryškinęs Evangelijos mintį, ganytojas ją susiejo su Laisvės dienos minėjimu bei besisvečiuojančios TFP organizacijos puoselėjamomis vertybėmis, taip pat šios organizacijos skelbiama Fatimos žinia. Fatimoje M. Marija priminė maldos, atgailos ir aukos būtinybę. Svarbu, kad kiekvieną vakarą šeimose skambėtų rožinio malda, kad šeimose būtų kuriama Namų bažnyčia. Vyskupas kvietė vienytis su TFP organizacija maldoje dėl šeimos vertybių, kurios šiandien neginamos. „Kokios bus šeimos, tokia bus ateities Lietuva“, - sakė Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.
Po šv. Mišių dar susirinkta šventoriuje.
Pirmasis mitingas Padėkos už laisvę dieną – rugpjūčio 27-tą, prasidėjo ankstų rytą Kelmėje. Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį Kelmės dekanas kun. Mindaugas Grigalius, parapijiečiai, tarptautinės TFP (Tradicija, Šeima, Nuosavybė) ir Baltarusijos skautų delegacijų nariai sutiko prie Kelmės bažnyčios. Po Trumpo pasisveikinimo bei svečių giesmės organizuota iškilminga eisena į Kelmės Atgimimo aikštę. Pasisakymus apie laisvę, vertybes, gėrį, solidarumą vainikavo tautinės vėliavos iškėlimas. Antrasis mitingas surengtas Tytuvėnų vienuolyno kieme. Po jo, lydimi dūdmaišio garsų, Padėkos eisenos už laisvę dalyviai pėsčiomis išėjo į Šiluvą, primindami bei tęsdami seną lietuvišką tradiciją. Eisenai vadovavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, stipriu balsu vesdamas giesmę bei rožinio maldą, spėjantis palaiminti iš sodybų palydėti eisenos išėjusius žmones, padėkoti už prie kelio padėtus obuolius. Lygiai taip pat džiugiai Šiaulių ganytojas dėkojo už „Malonių lietų“, lydėjusį piligrimus iki pat Šiluvos. Pirmą kartą per daugiametę Padėkos už laisvę piligrimystės istoriją Šiluvos sankryžoje susitiko abi eisenos: ėjusios nuo Tytuvėnų ir nuo Dubysos. Prie Šiluvos Bazilikos piligrimus sutiko Šiluvos klebonas, vicedekanas kun. Erastas Murauskas. 12 val. prasidėjo Šv. Mišios pilnutėlėje Šiluvos bazilikoje.

Inesė Ratnikaitė (Vatikano Radijas)

2017 m. rugpjūčio 10 d., ketvirtadienis

Kviečiame rugpjūčio 27 d. į


Padėkos ir Vilties eiseną į Šiluvą


Neleiskime sau užmiršti auskinių savo istorijos puslapių bei fakto, jog per visus penkiasdešimt komunistinės priespaudos metų mūsų tikėjimas niekuomet nemirė ir visuomet išliko tokių žmonių kaip Arkivyskupas Teofilius Matulionis sielose, prieš kurio didingą asmenybę klaupėsi Popiežius Pijus XI. Tai buvo tikėjimas, įkvėpęs net tik partizanus, bet ir išlaisvinęs Eucharistijos Bičiulių širdis. Tegul šis tikėjimas įkvepia kiekvieno iš mūsų drasą, pasiaukojimą bei atsidavimą net tik mūsų šaliai, bet ir krikščioniškų vertybių, suteikiančių gyvybę mūsų valstybei, puoselėjimui.

I - Vykstančius pro Kelmę į Tytuvėnus prašome užsukti į Kelmės Atgimimo aikštę, kurioje:

7.30 val. sutiksime garbius svečius, Sąjūdžio mitinge iškilmingai iškelsime tautinę vėliavą;

8.30 val. susitelksime Tytuvėnų vienuolyno kieme, iš kur 9 val. išeisime į Šiluvą.

II - Vykstančius pro Raseinius prašome iki 9 val. atvykti į Dubysos slėnį, iš kur, susitelkę maldai, eisime į Šiluvą.

12 val. visi dalyvausime šv. Mišiose Šiluvoje.


Lietuvos Sąjūdžio Taryba
VšĮ ,,Krikščioniškosios kultūros institutas“
Šiaulių vyskupijos kurija
Kauno arkivyskupijos kurija