2009 m. balandžio 21 d., antradienis

Su ,,Sveika Marija” prieš maniaką


Naujojo šimtmečio Europos žmones, gyvenančius Belgijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, laikas nuo laiko pasiekdavo žinios apie išniekintas ir žiauriai nužudytas paaugles arba jaunas moteris. Ilgai maniakas policijai buvo neįmenama mįsle.

Nedideliame Belgijos miestelyje, ieškodami išsigelbėjimo nuo tėvynėje siautusių smurto ir žudynių, apsigyveno Asunction šeima iš Burundijos. 2003 m. liepos 26dieną trylikametė dukra Marija ėjo namo nusipirkusi atviručių. Visai netoli namų sustojo automobilis, kurio vairuotojas paklausė, ar negalėtų pasakyti, kaip nuvažiuoti į vienuolyną Man de la Salle. Mergaitė smulkiai papasakojo, kaip surasti netoliese esantį vienuolyną, kuriame su tėvais yra daug kartų buvusi. Vyriškis paprašė, gal galėtų mergaitė palydėti, nes jis skubąs, mat, turįs greit grįžti pas vaikus, o pats prisistatė piešimo mokytoju. Mergaitė dvejojo, tėvai buvo ne kartą sakę: nesėsti su svetimais vyrais į mašiną. Bet nugalėjo kitas krikščioniškoje šeimoje puoselėtas jausmas: padėti artimui: O dar prašo žmogus, prisistatęs mokytoju: Jos tėvas taip pat mokytojas. Marija įlipo į automobilį. Greit pastebėjo, kad mašina nesuka vienuolyno link. Pirmiausia mintimis mergaitė kreipėsi į Mariją: ,,Marija, globok mane” Tada kreipėsi į grubiu tapusį vyriškį: ,, Ar jūs iš gaujos...?” ,, Ne”, - atsakė pastarasis, -,, aš dar blogesnis”. ,,Ar tikite Dievu?” – toliau klausė mergaitė. ,,Kodėl to klausi?” burbtelėjo vairuotojas. ,,Jei esate tikintis, man nieko blogo nenutiks” – paaiškino trylikametė. Nutilo vyriškis. Marija pradėjo melstis, ,, Sveika Marija” sukalbėta daug kartų. Prievartautoją tai išvedė iš kantrybės. Pavažiavęs į nuošalesnę vietą mergaitei surišo odiniu diržu rankas ir kojas ir įmetė į krovininę uždarą automobilio dalį. Mergaitė melstis nepaliovė. Staiga pajuto, kad suveržtos rankos palaisvėjo, toliau važiuojant pavyko išsilaisvinti rankas, o dar vėliau ir kojas. Prieš kažkokią tai sankryžą automobilis sustojo, turėjo praleisti pagrindiniu keliu važiuojančias mašinas. Mergaitė pabandė durų užraktą, durys iš vidaus lengvai atsidarė. Marija iššoko iš automobilio. Vairuotojas, to nepastebėjęs, nuvažiavo tolyn. Paauglė atsidūrė miško kelyje, kuriuo ne taip dažnai važiuoja mašinos. Tačiau, dar nespėjus nutolti pagrobėjui, Marija jau sėdėjo moters vairuojamame automobilyje, atmintyje vis kartodama mašinos numerį. Apie įvykį buvo pranešta policijai, kuri nusikaltėlį tuoj sulaikė. Po to sekė ilgi teisminiai veiksmai, Marija daug kartų turėjo viską apsakyti. Ji ir jos tėvai mano, kad malda išgelbėjo mergaitę, pakrikštytą gražiu Dievo Motinos vardu. Nuo to laiko Marija nesiskiria su rožiniu, kurį kalba kasdien. Malda padėjo jai nepasimesti tragiškiausiu metu, po kurio jai net neprireikė psichologo pagalbos. Po teismo generalinis prokuroras jau 17 metų merginai pareiškė: ,,Jūs buvote protingesne ir daug stipresnė už nusikaltėlį prancūzą Michel Fourniret. Jūs išgelbėjote ne tik savo gyvybę, bet ir daugelio kitų mergaičių...”

Tardymo metu monstras papasakojo apie daugybę jo padarytų nusikaltimų prieš vaikus, bet liko abejonių, ar apie visus savo nusikaltimus papasakojo. Marija ir jos tėvai tiki, kad mergaitę išgelbėjo malda į Dievo Motiną, visoje istorijoje mato daugybę dangiškosios paramos paliudijimo ženklų. Po visų teisinių tyrimų ir teismo šimtai žmonių dalyvavo padėkos pamaldose, skirtose Dievo Motinai tame pačiame vienuolyne, į kurį palydėti pasiprašė nusikaltėlis.

Minėtą istoriją plačiai aprašė Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Olandijos spauda. Šis pasakojimas parengtas pagal ,,Die Welt”(Vokietija), ,,Le Monde”(Prancūzija), ,,La Voix du Nord” (Belgija) informacijas.

Parengė A.Račas