2009 m. gruodžio 11 d., penktadienis

Kalėdos – atsiveria Dangaus vartai mums, žmonės!


Prof. Plinio Corrêa de Oliveira
Katalikų filosofas, visuomenės
veikėjas, Brazilija

Ką mums reiškia Kalėdos? Pirmiausia, Dievo kūdikio užgimimas nukreipia mūsų žvilgsnį į Dievo tapimą žmogumi. Švenčiausios Trejybės antrasis asmuo iš meilės mums prisiima žmogiškąją prigimtį ir tampa kūnu. Tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo pradžia, spinduliuojanti pradžia, leidžianti nujausti Jo viešojo ir privataus gyvenimo ypatumus. Be abejo, kulminacinis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimo įvykis – Kryžius. Tačiau dabar, artinantis kalėdiniams džiaugsmams, kažin ar tinka niūrios mintys... Bet kai pagalvojame apie mūsų atpirkimą, atėjusį per Kryžių, tai Kalėdos atrodo kaip artėjančio išsilaisvinimo ženklas. Tai ženklas, kad Dangaus vartai greitai atsivers, kad Dievo malonė pasklis žmonėms, kad Dievo, kuris yra ne tik teisėjas, bet ir gerasis tėvas, valia įsiviešpataus Danguje ir Žemėje.
O dar giliau pamąstę, suprasime, ką iš tikrųjų reiškia visas tas Kalėdų džiugesys ir ramybe bei meile pašventintas linksmumas. Žmonės šių šventinių dienų dėka pajus tai, ko trūksta šiame nelinksmame 21 – ajame amžiuje, - džiaugsmą!


Pirmasis įspūdis, kurį mumyse sukelia Dievo tapimas žmogumi, - tai, kad Dievas darosi mums labiau suvokiamas, labiau artimas. Iki įsikūnijimo Dievą žmonės įsivaizdavo kaip be galo gerą Tėvą, esantį kažkur toli toli. Žmonės žino daug Dievo gerumo patvirtinimų, tačiau vis trūko asmeninės patirties, ką reiškia Jo švelnumas, vis nejutome į mus nukreipto Jo gilaus, rimto, supratingo, kilnaus, spindinčio meile žvilgsnio. Negirdėjome ir Jo balso skambesio. Dievo užgimimas žmogumi mumyse sukelia pirmojo susitikimo džiaugsmą, leidžia patirti pirmojo žvilgsnio laimę, švelnų pirmosios šypsenos žavesį, pajusti artimųjų susitikimo pirmųjų akimirkų laimę ir džiugesį. Ir todėl per Kalėdas visi jausmai aiškiau parodomi, draugiškumas tampa kilnesnis ir gerumas labiau pajuntamas.

Kalėdų džiaugsmas virsta didžiule švente. Kalėdos, žvelgiant iš vienos pusės, - tai didžiulis Dievo nusižeminimas, bet, iš kitos pusės pažvelgus, - mums didžiulė šventė. Dievas, tapdamas žmogumi, leidžia mums Jį giliau pažinti. Juk Jis susisieja savo žmogiškosios prigimties dalykais pačiais intymiausiais ir giliausiais ryšiais, egzistuojančiais visame Dievo sukurtame pasaulyje.


Kiek Dievas nusileido žemyn, tiek neišpasakytai išaukštinamas žmogus. Žmogiškajai prigimčiai buvo suteikta tokia didžiulė garbė, kokios mes net įsivaizduoti negalime. Išaukštintas mūsų, žmonių, orumas, per Dievo užgimimą žmogumi mes buvome reabilituoti, sukilninti ir pagerbti.
Todėl Kalėdų šventės yra šiek tiek uždaros ir intymios. Papuošiami namai, apsirengiama gražiausiais rūbais, su kitais elgiamasi ypač mandagiai. Prakartėlės šviesoje suvokiame, kokia garbė ir palaima Dievo malonės dėka vadintis Jėzaus broliais ir seserimis.

Kalėdiniame džiaugsme skamba ir pasigailėto nuteistojo ir išgydyto ligonio džiūgavimai. Tai džiūgavimai iš netikėtumo, geros nuotaikos ir dėkingumo.
Jėzus Kristus atėjo, kad parodytų, kaip Dievo malonė atveria mums takus, kuriais eidami dar žemėje galime patirti tikrą džiaugsmą, pasiekiamą ne klaidžiojant vingiuotais nuodėmės keliais, o per susivaldymą, nusiraminimą, susitaikymą ir asketizmą. Kalėdose patiriamas džiaugsmas - tai tik užuomina į dangiškąsias linksmybes.
Ir kai po kelių dienų varpai paskelbs Kalėdas, džiugesiu prisipildys daugybės pasaulio krikščionių širdys.
Iš vokiečių kalbos vertė A.Račas - Nuotrauka J. Saidl

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą