In memoriam Antanas Račas

                              (1940 – 2014)

                                                     Genovaitė Deveikienė

    

Vėjuotą ir žvarbų vasario pradžios šeštadienio rytą gausus būrys kelmiškių, seimo narių, TFP organizacijos atstovų, būrelis buvusių auklėtinių, draugų ir vienminčių  po dalyvavimo bažnyčioje Šv. Mišių aukoje kartu su signataro artimaisiais rinkomės į garbingą, istorinę Kelmės kapinių aikštelę pagerbti prieš metus Amžinybėn išėjusio mokytojo, Lietuvos laisvės kovotojo, kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro, Kelmės rajono garbės piliečio Antano Račo atminimą ir kartu dalyvauti paminklo pašventinimo apeigose.

   Sustojome garbingoje aikštelėje, nes vienoje aikštelės pusėje – paminklas Tautos Kančiai atminti, šalia iš akmenėlių su žmonių vardais sudėtas aukuras simbolizuoja jų sustingusias širdis kančiose už Tėvynę, o priešingoje pusėje, smėlio kalnelyje – mums visiems brangaus signataro Antano Račo kapas. Neįprasto dizaino juodo granito paminklas su jo vardu simbolizuoja rimtį, tvirtybę ir pagarbą jam. Trumpas užrašas ant granito – nusako jo viso gyvenimo moto. Paminklą pašventino ir maldą pravedė mūsų gerbiamas dekanas Arūnas Urbelis.

   Antanas Račas buvo mokytojas – politikas, didis mūsų tautos patriotas, aktyviai įsijungęs į Lietuvos Sąjūdžio siekį atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Kai 1990 m. atkuriamasis seimas, kurio nariu buvo ir jis pats, nutarė skelbti Lietuvos nepriklausomybę, Antanas Račas nesvyruodamas pasirašė ant akto, kuris vėl paskelbė pasauliui nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę. Šiandien Antano Račo kapą puošia specialus signataro ženklas su jo parašo kopija.

   Kelmės žmonės gerai pažinojo signatarą ir daugelis jų šiandien dėdami baltas rožes ant jo kapo ar uždegdami žvakutę tylomis išreiškė jam padėką ir pagarbą, o kiti panoro ir žodžiu pasidalinti prisiminimais apie signatarą čia – prie kapo, arba prie tradicinio metinių pietų stalo kavinėje. Gražiais prisiminimais apie a.a. Antaną Račą dalijosi ir kelmiškiai, ir svečiai:

            

Kęstutis Masiulis

Lietuvos Respublikos Seimo narys

   Antanas Račas man panašus į daugiašaknį ir daugiašakį medį, kuris savo šaknimis kabinasi į daugelį veiklos sferų, ir lygiai taip pat veda skirtingus vaisius. Tai signataras iš didžiosios raidės. Būti Tėvynės sąjungos partijos , kuriai jis priklausė, nariu Kelmėje tikrai nebuvo lengva. Pažįstu ne vieną žmogų, kuris dėl patogesnio gyvenimo, dėl karjeros rajono įstaigose keitė pažiūras. Antanas išliko nuoseklus ir aktyvus šios svarbios partijos narys, du kartus buvo renkamas į Seimą, ilgą laiką buvo Kelmės savivaldybės Tarybos nariu.

   Dar sovietmetyje jis dalyvavo pogrindinėje spaudoje ir katalikiškame judėjime, puoselėjo lietuvybę ir tikėjimą. Tos jo veiklos šakos nenudžiūvo niekada iki pat mirties. Jis yra vienas iš eisenų į Šiluvą atgaivintojų, buvo nuolatinis dalyvis ir organizatorius. Glaudūs jo kontaktai su katalikiška tarptautine organizacija ,,Tradicijai, šeimai ir nuosavybei ginti“, paskatino šios organizacijos narius ne kur kitur, bet Kelmėje įsteigti savo biurą.

   Antanas Račas buvo ir iki gyvenimo galo liko Sąjūdžio žmogus. Kelmėje jis buvo vienas iš Sąjūdžio iniciatorių, po to tapo Lietuvos Steigiamojo Seimo nariu, signataru. Jo dėka Sąjūdžio renginiai Kelmėje tebevyksta iki šiol.

   Antanas buvo nenuilstantis organizatorius ir visada kupinas idėjų, kaip įamžinti Lietuvos laisvės siekius ir laisvei pasišventusius žmones. Kelmėje per visas valstybines šventes nemaža dalis renginių vykdavo pagal jo scenarijų, prie jo inicijuotų paminklų. Jam rūpėdavo viskas, kas vykdavo Kelmėje ir visur jis suspėdavo dalyvauti.

   Jis buvo germanistas, puikiai mokėjęs vokiečių kalbą, ir tas savo žinias plačiai panaudojęs Lietuvos žmonių naudai. Pačiais sunkiausiais kovos dėl nepriklausomybės metais jis vyko į  Vokietiją, kur mezgė mūsų diplomatinius ryšius. Ten susipažino ir labai stipriai susidraugavo su Bundestago deputatu baronu von Stetten, įgijo kitų kontaktų. Visa tai panaudojo Lietuvos labui, padėjo daugiau kaip tūkstančiui Lietuvos žemdirbių nuvykti į Vokietiją pasimokyti. Jo inicijuotos ir iki šiol vyksta vokiečių kalbos dienos Kelmėje. 

   
Doc. Regina Ivoškuvienė, Šiaulių universiteto dėstytoja, pasakojo apie jos ir Jadvygos Račienės studentiškų metų draugystę, apie Račų susipažinimo aplinkybes, jų gražų bendravimą ir apie Ivoškų ir Račų šeimų išlikusius šiltus santykius iki šių laikų.

   
Vyriausias sūnus Vytautas prisiminė tėviškus patarimus gyvenimui, o svainis Algirdas Stakėnas įdomiai papasakojo apie signataro laisvalaikio užsiėmimus ir sportinius pomėgius.

Jonas Stabingis

Kelmės raj. senjorų bendruomenės ,,Artimi“ pirmininkas

   Mano pažintis  su Antanu Raču prasidėjo prieš 45-erius metus. Entuziastinga kelionių organizatorė mokytoja Salomėja Urbikienė,vėliau tapusi Kelmės rajono Sąjūdžio sekretore, pakvietė mane per Švietimo ir kultūros profsąjungą vykti į Karpatų kalnus. Aš tada dirbau kaimo mokykloje.

   Į keturių tūkstančių kilometrų kelionę leidomės vietiniu rajono autobusu. Toje kelionėje turėjau galimybę iš arčiau pažinti A.Račą. Labai suartino liaudiškos bei  patriotinės dainos, kurias ,,užvesdavom“ kartu su ką tik į Kelmę atvykusiu gyventi ir dirbti Algiu Krutkevičium

   A. Račas tuomet dirbo vokiečių kalbos mokytoju ir direktoriavo Šaukenų vidurinėje mokykloje. Po kelių mėnesių jis mane prikalbino iš kaimiškos mokyklos pereiti dirbti į Šaukėnų kultūros namus.

   Dažnai susitikdavom prie arbatos puodelio. Bendraujant paaiškėjo, kokios gilios Antano mintys ir pasisakymai apie okupuotą kraštą, apie begalinį religijos laisvės suvaržymą. Jis man prasitarė apie draudžiamų knygų laikymą, iš užsienio gaunamus katalikiškus laikraščius, duodavo jų paskaityti, Aš papasakojau, kad mano tėvelis buvo priverstas atsisakyti darbo mokykloje, nes norėjo lankyti bažnyčią. Iš tokio bendravimo vis kažko pasisemdavau – gal vilties, kad kada nors Lietuva bus laisva.

   Dar labiau mus suartino Nepriklausomybės metai. A. Račo paskatinti abu su broliu tapome savanoriais.Teko būti kartu su signatarais ir kruvinomis 1991 metų sausio įvykių dienomis Parlamente.

Antano Račo paskatintas labai aktyviai įsijungiau į rajono visuomeninę veiklą. Vienas pirmųjų rajone įsigijau filmavimo kamerą ir esu užfiksavęs gana daug  jo visuomeninės veiklos faktų. Kelmės rajono senjorų bendruomenės įkūrimui pamatus padėjo taip pat signataras A.Račas.

 Rytas Kupčinskas

 LR Seimo narys

   Pasakoti prisiminimus apie Kovo 11-osios akto signatarą Antaną Račą, mano kolegą Lietuvos Respublikos Seimo 1996-2000 metų kadencijoje, ir lengva, ir sunku. Galvoje plūsta atsiminimų srautas apie bendrus darbus, veiklas, įvykius, apie gausybę pasitarimų prie kavos puodelio kuriant Sąjūdžio renginių planus.

   Mane visada imponavo šio nepaprastai darbštaus, kūrybingo, doro žmogaus įsitikinimų tvirtumas, meilė Nepriklausomai Lietuvai, jo pasiaukojimas savo Tėvynei. Negalima nesistebėti jo sugebėjimu išlaikyti ramybę ir šaltą protą įvairiose įtemptose situacijose. Signataras Antanas Račas atliko milžinišką darbą tais 1990-aisiais, Tautos atgimimo metais, užmegzdamas mūsų atkurtos nepriklausomos valstybės pripažinimui svarbius tarptautinius ryšius. Jo bendravimas su katalikiškas vertybes ginančia ir propaguojančia tarptautine asociacija ,,Tradicija, šeima, nuosavybė“, surinkusia pasaulyje per 5 mln. parašų, remiančių Lietuvos nepriklausomybę, ir vizitas į Maskvą su šios organizacijos delegacijos nariais perduoti juos Sovietų Sąjungos vadovybei nepaprastai reikšmingas įvykis mūsų valstybės istorijoje. Ir dabar matau Antaną, žingsniuojantį katalikiškoje eisenoje iš Tytuvėnų į Šiluvą, vyskupui Eugenijui Bartuliui ir visai eisenai dėkojant Dievui ir Mergelei Marijai už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, giedant giesmes ir meldžiantis Dievo garbei.

   Labai daug galima pasakyti apie kolegą Antaną, ilgametį Sąjūdžio tarybos narį, minėtų katalikiškų eisenų organizatorių, turėjusį daugybę pareigų, įsipareigojimų, planų, turėjusį puikią bendražygę žmoną Jadvygą ir tvirtus sūnus bei gausų anūkų būrį. Manau, kad daug žmonių užsienyje, Lietuvoje, ypač Kelmėje, visiems laikams išsaugos Antano Račo atminimą.

Mokytoja Elena Skaudvilaitė

Kražiai

  

   Prieš metus sustojo kelmiškio Antano Račo širdis. Jau paminėtos jo mirties metinės -  pasimelsta bažnyčioje, aplankytas ir pagerbtas kapas, pašventintas paminklas, gražiame sambūryje prie gedulingų pietų stalo pasidalinta prisiminimais apie mirusįjį. Jo paliktų įspūdžių pažinojusiems užteks ilgam, o nepažinoję ateityje skaitys apie jo gyvenimą ir gerus darbus, ras įspaustas kelyje pėdas.

    Kad Antanas Račas tapo Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru, taip turėjo, kitaip negalėjo būti: jis to nusipelnė savo gyvenimu, nuolatine kryptinga veikla. Jo gyvenimas – įvairiopas tarnavimas tėvynei, siekimas Lietuvai  nepriklausomybės, teisingumo, normalios būties laisvėje. Aišku, jis buvo tik žmogus, ne koks absoliutus idealas (tokiais nė šventieji gal nėra buvę), tačiau pastebimas, viena iškilesnių asmenybių ne tik Kelmės krašte. Turėjo Dievo dovaną savaime traukti žmones, buvo populiarus, optimistas, geraširdis, mokinių gerbiamas bei mylimas mokytojas ir sumanus auklėtojas. Jis švietė ir dvasiškai, tautiškai, kitais atžvilgiais gaivino ir brandino ne tik jaunus, o ir daug kitų žmonių. Turėjo pažįstamų, draugų ne tik Lietuvoje, bet ir toli nuo jos, pvz., Maskvoje. A. Račo asmenyje jie dalinai pažino tikrąją Lietuvą – darbščią, dorą, laisvę branginančią, tikinčią, dvasiškai turtingą ir ...

   Brendęs tautinės kultūros šviesoje, vėliau veikiamas ir europinės klasikinės literatūros, A. Račas turėjo aiškius gyvenimo principus, palaikė krikščioniškąjį mokymą  Tai gabus, talentingas organizatorius. Bet galima sakyti, geriausius savo amžiaus metus, kol pati jėga ir energija, turėjo gyventi sovietinės sistemos prislopintas, akylai prižiūrimas seklių ir jo kitoniškumu nepatenkintų koloborantų. Kiti gal pavydėjo šiam žmogui didesnio asmenybės pranašumo, gražaus paprastumo, nuoširdumo ir įtaigumo. Ypač sovietinėje mokykloje buvo nelengva savo galva mąstančiai ir vengiančiai aklai vykdyti ,,išmintingosios“ partijos klastingus nurodymus, dažnai absurdiškus reikalavimus, asmenybei.

   Jadvygą ir Antaną Račus man teko laimė pažinti prieš daug metų, kai jie dar buvo jauni tėvai, matyti, kaip auga jų ,,kunigaikštukai“ Vytelis, Gedutis ir Kęstutis. Antanas dar ten, Šaukėnuose, jau buvo spėjęs nemažai nuveikti visuomenės labui, bet valdžiai ne tas rūpėjo. Nepatiko tvirtas stuburas. Pvz., nepaklausė reikalavimo nupjauti seniai arti mokyklos stovintį kryžių. Už panašius ,,nusikaltimus“ A.Račas buvo atleistas iš direktoriaus pareigų. Toliau dirbo tik eiliniu mokytoju (bet nebuvo eilinis, ne ta prigimtis, kuri pasiduoda gniuždymui ar atsižada savęs dėl duonos kąsnio. Be to, ir mokytojo darbas nebuvo atlyginamas taip, kad netektų prisidurti fiziniais darbais). Metai po metų – ir Račai Kelmėje įsikūrė patogiau. Bet ir tada, kai talpinosi ankštoje savo lūšnelėje, jų namus susirasdavo ir širdingai būdavo priimami daug gerų žmonių, tarp jų  nemažai tikrų asmenybių, bendraminčių, disidentų, kaip ir A. Račas, įėjusių į Lietuvos istoriją išsivaduojamosios veiklos dalyvių. Račų namai anuomet buvo  išlaikytos lietuvybės, natūralaus patriotizmo, tikros artimo meilės, gražios žmonių bičiulystės kertelė, vieta, netgi mokykla. Nesavanaudiško paslaugumo, bendravimo, broliškos vienybės ir atsparumo negandose mažoji akademija. Račų namuose arba pas jų draugus sovietmečiu veikė, galima sakyti, kone seimeliai, laikantis atsargumo būdavo diskutuojama rimtomis temomis, prisimenama savo tautos istorija, svarstoma, kaip mums laikytis sekamiems, persekiojamiems, kaip palaikyti žmonėse laisvės viltį.

    Antanas Račas nerte pasinėrė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, ilgai buvo ne žodžiais, o darbais aktyvus Seimo narys. Ir iki paskutiniųjų savo gyvenimo savaičių, sunkios ligos varginamas jis vis dar planavo darbus, nemokėjo susitaikyti su priverstine ramybe ligos patale, jautėsi vis dar labai reikalingas Lietuvai, savajam Kelmės kraštui ir miestui. A. Račas buvo iš tų žmonių, kurių buvimas labai pastebimas, su kuriais paprasta, aišku, jauku, todėl jų pasiilgstama kaip artimiausių saviškių. Jis ėjo per gyvenimą su Lietuva širdyje ir galvoje, su pagarba Dievo įsakymams. Kelmė dar ilgai pasiges savo garbingo piliečio. Su juo daugeliui buvo ir šviesiau, ir aiškiau, ir jaukiau nelengvoje kasdienybėje. Dėja, Šiapus su juo nebepasimatysime, jis jau tolsta Dangop ir Dievop.

su žmona Jadvyga, Trakuose, 2008

       Užbaigiant šį prisiminimų puslapį apie signatarą Antaną Račą, noriu pacituoti mūsų  rajono.poeto Vytauto Šimkūno vieno eilėraščio mintį:

    „Nebūtis – tai ne pabaiga.

     Tai naujo gyvenimo pradžia.

     Vėl nuo nulio skaičiuojamas laikas....

     Tu – Anapus, o mes -  dar truputį Čia“.....

 Ir kol mes čia, vis prisiminsime Antaną, gailėsim, kad per anksti išėjo, dėkosim Dievui, kad leido mums tuo pačiu laiku gyventi, pažinoti jį, bendrauti. Melsim jam ramybės Dangaus Karalystėje, vis skaičiuosim jo nebūties metus, prie skaičių pridėdami žodelį – po mirties.