2015 m. balandžio 20 d., pirmadienis

Stat crux dum volvitur orbis

Biografinės knygos „Vyskupas, kalinys ir komunizmo kankinys“ apie vyskupą Teofilį Matulionį pratarmė. Knygos autorius Tėvas Pranas Gaida.

Plinio Corrêa de Oliveira

Kai aš gavau Lietuvos vyskupo Matulionio jaudinančios biografijos tekstą, išverstą mano draugo Tėvo Prano Gavėno iniciatyva į Brazilijos portugalų kalbą, aš priėmiau ją kiek kitaip, negu kitas knygas.

Iš tikrųjų, išskyrus tik labai ypatingas aplinkybes, man visada atrodydavo netinkama pirmiausia pažiūrėti knygos paveikslėlius, ir tik po to pradėti knygą skaityti. Tačiau būtent taip aš ir padariau, kai man į rankas pateko knyga „El Hombre de Dios (Dievo žmogus), kurios autorius Pranas Gaida, iškėlęs klausimą apie vyskupo Matulionio beatifikaciją. Pažvelgęs į viršelį pamačiau didžiojo Lietuvos Vyskupo fotografiją. Jo veidas staiga padarė man tokį didelį įspūdį, kad ėmiau ieškoti ir žiūrinėti kitas jo fotografijas. Kadangi jų buvo daug, ir viena jų įspūdingesnė už kitą, aš kruopščiai jas išstudijavau. Tai prilygsta sakymui, kad aš ėmiau nuosekliai rinkti pagarbos ir, drįstu sakyti, gilios empatijos įspūdžius, analizuodamas tuos paveikslus labai atidžiai nuo pradžios iki pabaigos.

Iš tikrųjų, per visą savo gyvenimą man teko stebėti nedaug tokių gilių ir šviesių veidų, ir tokių pilnų gerumo, kaip velionio Kaišiadorių vyskupo. Todėl aš godžiai su užsidegimu toliau skaičiau glaustą, turiningą ir patraukiantį jo gyvenimo aprašymą.

Skaitymo pradžioje mane apėmė dvejopi jausmai. Vienas iš jų buvo troškimas sužinoti bent jau pagrindinius epizodus iš Vyskupo Matulionio gyvenimo istorijos, kuri suformavo jo kilnią ir ryžtingą asmenybę. Kitas, kuris natūralus tokiam patyrusiam asmeniui kaip aš, buvo baimė rasti ką nors toje knygoje, kas, kad ir koks mažas ir nereikšmingas, galėtų nuvainikuoti šią ryškią asmenybę. Tačiau, dar net nebaigęs skaityti iki galo tos jo aistringos ir heroiškos gyvenimo istorijos, jau nebebijojau jokio nusivylimo. Nes greitai įsitikinau, kad didžiojo Vyskupo ir kankinio siela buvo vientisa ir kad ji arba liko ištvermingai stovėti visų kovų aplinkoje, arba, jeigu būtų tekę susvyruoti ir netekti pusiausvyros, ji būtų sudužusi. Ir su kiekvienu epizodu darėsi vis aiškiau, kad Vyskupas Matulionis išsaugojo savo sielą visoje pilnatvėje ir tyrume iki tos valandos, kai jį pasišaukė Dievas.

Vyskupas-kankinys primena man garsųjį moto, šlovinantį Šventąjį Kryžių , kai Dievo Sūnus su savo atpirkimo auka atvėrė žmogui vartus į dangų: Stat crux dum volvitur orbis: „Pasaulis sukasi, o Kryžius stovi“.

Šis moto primena Vyskupo Matulionio, kaip tikro Ganytojo, gyvenimą Nors tarptautiniame lygmenyje nacizmas ir komunizmas šoko savo kriminalinį makabrišką šokį ir jo mylimoje vyskupijoje ir visoje tėvynėje, Vyskupas Matulionis liko stovėti tvirtai kaip ąžuolas, visada ištikimas Kristaus Bažnyčiai, kurios Šventąjį Kryžių jis nešė savo dešine nuo pat jaunystės iki mirties. Vyskupas Matulionis visada buvo toks pat, dar būdamas klieriku, parapijos kunigu ar, galiausiai, vyskupu, carinio režimo laiku ir vėliau, žiauriai trypiant komunistiniam batui. Komunistinis režimas persekiojo jį negailestingai ir ne kartą sodino į kalėjimą. Jis ir toliau liko ištikimas katalikų liturgijai ir jų šventovių didybei, galiausiai didingam Šventajam Sostui Vatikane, kur aplankė tuometinį Popiežių Pijų XI. Toks pat jis lieka ir Dangaus aukštybėse, prie Mergelės Marijos ir Jos Dangiškojo Sūnaus kojų, kur visada melsis už savo tautiečius Lietuvoje ir visame pasaulyje.

Baigdamas skaityti šią biografiją aš daug galvoju apie tą jaudinančią sceną susitinkant su Pijumi XI, dviejų didžiųjų enciklikų, Divini Redemptoris, pasisakančių prieš komunizmą, ir Mit brennerder Sorge, prieš nacizmą, Popiežiumi. Prisiartinęs prie Kristaus Vietininko, Vyskupas Matulionis atsiklaupė. Šventasis Tėvas jį pakėlė, atsiklaupė pats ir pasakė: „Esi kankinys! Privalai pirmas mane palaiminti“.

Vyskupo gerbėjai tikriausiai apgailestaus neradę jo biografijoje smulkiai aprašytų herojiškų žygdarbių priešinantis komunizmui, kurie pelnė jam Popiežiaus pagarbą. Tokią pagarbą popiežiai nedažnai reiškia paprastam mirtingajam. Mes norėtume labai detaliai žinoti apie jo priešinimąsi komunistiniams „teisėjams“ ir kankintojams. Mes norėtume pasitvirtinti savo tikėjimą, matydami jį tvirtą, nepalaužiamą, plakamą savo egzekutorių ir žeminamą kalėjimo prievaizdų, panašiai kaip buvo didžiojo Vengrijos Kardinolo Mindszenty, Estergom Arkivyskupo – princo ir nemirtingojo Jugoslavijos Kardinolo Stepinac, Zagrebo Arkivyskupo gyvenimo atvejais.

Bet šį trūkumą galima paaiškinti nesunkiai. Tėvui Pranui Gaidai rašant šią knygą, dar nebuvo kritusi „geležinė užuolaida“, ir Sovietinėje Rusijoje dar nedvelkė jokie laisvėjimo vėjai. Taip pat dar nebuvo jokios minties apie vadinamos TSRS subyrėjimą į nepriklausomas valstybes. Lietuva dar nebuvo iškovojusi savo nepriklausomybės, kurią vėliau pripažino apie 60 valstybių.

Tikėtina, kad šios knygos (pirmą kartą išspausdintos 1981m.) autorius būgštavo, jog jei jis įtrauktų aukščiau minėtus faktus į savo knygą, žiaurusis KGB labiau atkreiptų dėmesį į Romos lietuvių bendruomenėje besireiškiančias antikomunistines nuotaikas ir padidintų spaudimą, galintį peraugti į dar didesnę įtampą tarp Šventojo Sosto ir Maskvos. Tai būtų kliūtis pasalūniškai Ostpolitik , kurią Kremlius norėjo vykdyti su Vatikanu bet kokia kaina. Autorius, galbūt, manė, kad geriau praleisti detalius aprašymus, kuriuos komunistinė cenzūra tikriausiai, netoleruotų. Tai būtų didelė kaina, kad ši biografija, nors ir sutrumpinta, galėtų būti platinama iš rankų į rankas tarp priespaudoje gyvenančių Lietuvos gyventojų, duodanti jiems pastiprinimą tais Vyskupo gyvenimo aspektais, dėl kurių atsiklaupė Popiežius Pijus XI.

Kaip bebūtų, mes reiškiame gilų įsitikinimą, kad sekantis šios knygos leidimas galėtų būti papildytas tais faktais, kuriuos komunistinis režimas privertė autorių juos praleisti.

(Knyga Pranas Gaida, "Bispo Prisioneiro e Mártir do Comunismo", São Paulo 1991 - Pratarmė. Vertimas: J.A. Schelini, J. Sakalauskienė)


                  
         

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą