XX a. pradžioje liturginio judėjimo idėjos ėmė smarkiai plisti. Kai kurie ėmėsi vienašališkų sprendimų, pernelyg radikaliai atmesdami esamą liturgijos tvarką. Prasidėjo dideli debatai, pasiekę net vyskupų konferencijas. Popiežius Pijus XII buvo priverstas įsiterpti.Popiežius pagyrė liturginio judėjimo iniciatorius už tai, kad Mišių apeigose tikintieji pradėjo dalyvauti aktyviau ir sąmoningiau, bet ir įspėjo kai kuriuos inovatorius pernelyg godžiai nesiekti naujovių ir neišklysti iš teisingos doktrinos kelio. Svarbiausi punktai tokie:
Bažnyčios Dievui teikiamas kultas turi būti ne tik išorinis, bet ir vidinis.
Joks atskiras asmuo neturi galios reglamentuoti išorinių liturginių veiksmų.
Be Šventojo Sosto pritarimo yra visiškai draudžiama vartoti liturgijoje vietines kalbas.
Nėra nei išmintinga, nei girtina viską visais būdais sugrąžinti į senovę.
Šventoji altoriaus auka nėra tiesiog paprastas Jėzaus Kristaus kančių ir mirties atminimas, bet tikra auka.
Aukodami su juo ir per jį, pašventinant save jame, tikintieji pasauliečiai dalyvauja eucharistinėje aukoje, bet tai nereiškia, kad jie turi kunigišką galią.
Tikintiesiems dera priimti Komuniją ne tik dvasia, bet ir eucharistiniu būdu iškart po to, kai kunigas priima Komuniją.
Popiežius patvirtino Eucharistijos kultą ne Mišių metu (Švč. Sakramento išstatymas ir garbinimas)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą