Arso Klebonas

Vaško figūra. Arso muziejuje

 „Dieve, padėk man atversti savo parapiją.  Aš sutinku per visą savo gyvenimą kęsti visokius išmėginimus, šimtą metų kentėti skaudžiausius skausmus, jeigu tai reikalinga jų atsivertimui“


Rugpjūčio 4 dieną, Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minimas šv. Jonas Marija Vianėjus labiau žinomas Arso Klebono vardu.

Gimė prieš pat Prancūsų revoliuciją, 1786 m. gegužės m., Dardilly  kaime netoli Liono.

Jau vaikystėje pasireiškė jo stiprus potraukis maldai, būdamas  ketverių metų, pradėjo su savo mama vaikščioti į bažnyčią, į pamaldas.

Rašto išmoko iš savo vyresnės sesers Kotrynos. Būdamas vienuolikos metų, priėjo Pirmosios išpažinties ir komunijos. Tada jis pajuto, jog jo pašaukimas – paskirti savo gyvenimą Dievui.

1802 metais  Dardilly klebonu buvo paskirtas kun. Balley, uolus švento gyvenimo kunigas. Jis ėmė ieškoti kandidatų į kunigus, nes po revoliucijos jų labai stigo. Jean-Marie paprašė tėvą jį atleisti, ir tėvas sutiko.  Švytėdamas džiaugsmu,  Jean-Marie išvyko pas kleboną Balley.

Nesuiręs kūnas, bazilikoje, virš pagrindinio altoriaus.
Širdis eksponuojama atskirai

Tačiau mokslas jam  ėjo sunkiai. Jean-Marie  nusivylė ir jau norėjo trauktis, bet apsigalvojo ir nutarė atlikti piligriminę kelionę pas šventąjį Pranciškų Régis (Režis), kurio palaikai buvo Lalouveske, 200 km. nuo Dardilly. Po tos kelionės viskas tartum savaime susiklostė. Jean-Marie visą gyvenimą buvo dėkingas savo užtarėjui. 1815 m. jis baigė dvasinius mokslus ir buvo įšventintas į kunigus.

Iš pradžių jį paskyrė jo mylimojo klebono ir globėjo – klebono  Balley pagalbininku, o jam mirus, Arso kaimelio su 500 gyventojų klebonu. Pavadinimą „Ars“ galima laikyti simboliniu, nes „arsa“ reiškia „sudeginta“. Uždegti  Arso kaimelyje Dievo meilės ugnį kaip tik ir buvo skirta jaunajam  klebonui Vianney. Vienas jo biografas rašė: „Praėjo laikas ginčytis dėl Arso, įrodymas aiškus – Arsas dieną naktį liepsnoja meile Dievui“.

Namas, kuriame gyveno

Nuo Dardilly ligi Arso yra 30 km.,  Tėvas Vianney iškeliavo ten pėsčias. Pirmiausia jis aplankė bažnyčią ir pasimeldė, prašydamas  Dievą atsivertimo savo naujiems parapijiečiams, nelabai apylinkėje gerbiamiems. „Dieve, padėk man atversti savo parapiją – meldėsi. – Aš sutinku per visą savo gyvenimą kęsti visokius išmėginimus, šimtą metų kentėti skaudžiausius skausmus, jeigu tai reikalinga jų atsivertimui“.

Tai buvo ne vien tik žodžiai. T. Vianney  pradėjo gyventi griežtai; miegas ant lentų, ašutinė, grandinės,  pasninkas. Savo kuklų turtelį išdalino pavargėliams. Ankstų rytą jis jau bažnyčioje; Šeštą valandą pradeda vaikams aiškinti Dievo Įsakymus. Naktį kuria pamokslus, kurių vėliau mokosi mintinai. Juose pliekia savo parapijiečių ydas ir rengia artimam ar tolimam, bet neišvengiamam  susitikimui su Dievo teismu mirties valandą. „Žemė – sakydavo – panaši į tiltą, pervedantį mus per vandenis į amžinybės krantą“.

Arso bazilika

Jis pats visko atsisakydavo, bet bažnyčią praplatino ir išpuošė taip, kad ji tapo visiškai neatpažįstama. Kada kai kurie parapijiečiai, nepatenkinti savo ganytojo uolumu, prieš jį sukilo, jis vyriškai kentė apkalbas ir šmeižtus, ėmė gyventi dar griežčiau, ir stengėsi padėti savo bendrabroliams, aplinkinių kaimų kunigams, jų sielovados darbuose. Jis įsteigė nemokamą mokyklą vargingoms Arso ir kaimyninių kaimų mergaitėms, „Apvaizdos namus“. Priimdavo ten našlaičius, pamestinukus ir neįgalius vaikus. Kartą, pritrūkus duonos visiems namų gyventojams pamaitinti, jis pasimeldė, ir tuščias aruodas prisipildė grūdų: „Gerasis Dievas gailestingas, Jis rūpinasi vargšais“, nuolankiai paaiškino t. Vianney nustebusiems to stebuklo liudininkams.

Klausykla, kurioje kasdien
 praleisdavo po 12 valandų.

Prabuvus jam keletą metų Arse, to kaimo gyventojai visiškai pakeitė savo gyvenimo būdą. Šeimose suklestėjo krikščioniškos dorybės. Žmonės pamaldas pamilo labiau negu išgertuves ir kitokius nedorus pasilinksminimus. Arse įsiviešpatavo ramybės ir džiaugsmo atmosfera.

Velnias, įsiutęs, kad Arso ganytojas atėmė iš jo tiek daug sielų, ėmė kaip įmanydamas šventajam įkyrėti:  naktimis keldavo namuose triukšmą, rėkdavo, kaukdavo, skleisdavo bjaurų dvoką, padeginėdavo (iki šiol yra išlikusi pusiau sudegusi t.Vianney lova). Velnias tikėjosi įbauginsiąs asketą. Iš pradžių t. Vienney tikrai išsigando ir paprašė kelis parapijiečius pas jį panakvoti. Vėliau supratęs, kas tai yra, jis išsiuntė namo savo sargus ir pats vienas atremdavo   pragaro kėslus. Jis net džiaugdavosi, kai puolimai būdavo smarkesni nei paprastai – tai būdavo ženklas, jog Arse atsivertė didelis nusidėjėlis arba net visas būrys atgailojančių žmonių.

Kalbos apie Arsą plito vis plačiau. Iš visos Prancūzijos ėmė plūsti piligrimai. Valdžiai teko pasirūpinti nuolatiniu susisiekimu tarp Arso ir Liono, tarp Arso ir Trevu.

Netrukus t. Vianney prireikė  išsėdėti klausykloje 12, 15, net 18 valandų per parą. Jo pamokymai per išpažintį visada būdavo trumpi, bet žmonės nuo jo pasitraukdavo atsinaujinę, sujaudinti iki sielos gelmių, tvirtai nusprendę keisti savo gyvenimo būdą.

Virtuvė

11 val. T. Vianney mokė Dievo Įstatymo. Į katechezę susirinkdavo didelė minia kaimiečių, miestiečių, pasauliečių ir dvasiškių. Jis aiškindavo tikėjimo tiesas pačiais paprasčiausiais žodžiais, bet taip pagaudavo klausytojus, kad vesdavo juos į Dievą pačiu tiesiausiu keliu. „Kodėl tu pamokslauji taip paprastai, o ne gražbyliauji, kaip miestuose? – priekaištavo jam apsėstoji – Užtektų žemėje trijų panašių į  tave, ir šėtono karalystė būtų sugriauta“. T. Vianney nuostabiai mokėjo skaityti slaptas pas jį ateinančiųjų mintis ir narplioti sunkias  problemas, jų dar neišdėsčius. Kartą jis pastebėjo minioje moterį gedulo rūbais, skausmo palaužtą, nes jos vyras baigė gyvenimą savižudybe, puldamas nuo tilto į upę. Ji buvo tikinti, todėl su baime galvojo apie amžinąjį savo vyro likimą. Įžvalgus t. Vianney prie jos priėjo ir jai dar nė žodžio neištarus, paguodė ją sakydamas: „Neverkite, tik labai melskitės. Tarp tilto ir upės jūsų vyras apgailėjo savo poelgį“.

Miegamasis

Maldoje ir  nuolatiniuose ganytojiškuose rūpesčiuose prabėgo visas t. Vianney gyvenimas. 1859 metais jo jėgos ėmė silpti, gyvenimas ėjo į pabaigą. Jis pats apie tai kalbėdavo ramiai ir džiugiai. Paskutinėmis liepos dienomis jis atgulė ir jau daugiau nebeatsikėlė. Jo kambarys buvo nuolat palaiminimo prašančių piligrimų apgultas. Tačiau jis buvo toks silpnas, kad jo laiminančią ranką tekdavo prilaikyti. Rugpjūčio 2 d. jis paskutinį kartą gavo šventąją Komuniją ir gulėjo akis pakėlęs į dangų, pasak jo vieno lankytojo liudijimo, „su neapsakoma tikėjimo ir džiaugsmo išraiška“. Rugpjūčio 3 d. Belley vyskupas atėjo su juo atsisveikinti, t.Vianney jam nusišypsojo ir vėl susikaupė, džiugiai laukdamas Dievo atėjimo mirties valandą. Naktį iš 3-čio į 4-ą rugpjūčio, beskaitant jam iškeliaujančios sielos maldas, jis tyliai pasimirė. Žinia apie jo mirtį pasklido žaibu, ir kitą dieną visus kelius užkimšo atvykstantys žmonės. Piligrimai iš pat ankstaus ryto skubėjo atsisveikinti su savo geradariu. Žmonių srautas nesiliaudamas plaukė 48 valandas. Egzekvijas giedojo 300 kunigų, dalyvaujant daugiatūkstantinei miniai. Pagiedojus, Arso ganytojo palaikai dar 6 dienas pasiliko bažnyčioje šalia garsiosios klausyklos. Paskui jį palaidojo rūsyje po bažnyčia.  1925 metais Arso klebonas  buvo kanonizuotas.

Šventasis Arso senolis išėjo ilsėtis sų šventaisiais, bet mirtis nepadarė galo jo geradarybėms. Iki šių dienų tūkstančiai piligrimų vyksta į Arsą ir iš ten grįžta  atnaujinę savo dvasios jėgas.

Šaltinis: Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo parapija

Nuotrakos: J. Saidl