2015 m. rugsėjo 20 d., sekmadienis

Seimo nario A. Ažubalio kalba Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų A. Račo gimimo metinių minėjime


2015 m. rugsėjo 15 d. pranešimas VIR

A. Račas
Seimo Pirmininke, kolegos, Antano Račo artimieji, Lietuvos signatarai, svečiai, šiandien, kada aplinkui daug politinio triukšmo ir ne visada prasmingų diskusijų, prabilti apie tokius žmones kaip Antanas yra tiesiog būtina. Na, kad ir prablaivėtume nuo politinio tarškesio.
Turbūt svarbiausias žodis, apibūdinantis visą Antano gyvenimą ir jo istoriją, ir žodis „Ištikimybė“ Ištikimybė savo įsitikinimams net tada, kai jie neleidžia saugiai gyventi arba daryti karjerą. Net sunkiausiais laikais Antanas nenuslydo į pilkąją konformizmo zoną, kurie daugelis pakankamai patogiai sėdėjo visą okupacijos laikotarpį, vėliau teigdami – ir tada dirbome Lietuvai. A. Račas darbą Lietuvai suprato visiškai kitaip: dirbti – tai išdrįsti veikti pagal sąžinę ir tikėjimą.
Dar 8-jame dešimtmetyje Antaną pašalino iš mokyklos direktoriaus pareigų už ryšius su antitarybiniais klerikalais. Bet tai nesutrukdė jam tęsti šviesuolio misiją Kelmės krašte ir atgimimo laikais tapti vienu patikimiausių Sąjūdžio vėliavnešių.
Vėliau, iš karto po Sausio 13-osios įvykių įsikūrė ir vadovavo Lietuvos informaciniam biurui Vokietijoje, ir tapo centrine figūra kovoje prieš sovietų bandymus diskredituoti atkurtos Lietuvos vadovybę. Primenu kontekstą: „Nuo pat 1990 m. sovietai siekė išsaugoti privilegijuotos Vokietijos partnerės statusą, naudodama propagandą ir KGB. Jie siekė didinti Ostpolitik gerbėjų gretas ir Vokietijos valdančiųjų priešiškumą permainoms Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje.
A. Račas gebėjo atmerkti vokiečiams akis ir žengė dar toliau. Jis ir tik jis pirmasis klojo pamatą politinių ir ekonominių santykių su Vokietija plėtrai, apie ką jau kalbėjo šiandien gerbiamas Vofgangas Hermanas fon Štetenas (Wolfgang Herman von Stetten). Išskirtiniai saitai su Vokietija labai pravertė ir vėliau, kai A. Račas jau dirbo Seimo Užsienio reikalų komitete dvi kadencijas arba dvi su puse, Europos reikalų komitete ir, žinoma, Tėvynės sąjungos gretose. Čia A. Račą prisimenu kaip kuklų, tačiau nepaprastai  kruopštų, nuoseklų ir sąžiningą žmogų.
Buvo ir kitas nemažiau reikšmingas jo veiklos laukas. Net pasitraukęs iš valstybinės politikos Antanas dribo svarbų darbą – tvirtino išdraskytą visuomenės moralinį audinį. Man pačiam yra tekusi proga greta jo žengti vienoje iš tradicinių katalikų eisenoje į Šiluvą. Antanas buvo nuolatinis šių visuomenės telkiančių eisenų idėjinis vedlys ir organizatorius. Taip pat būtent jo, Antano, dėka, tarptautinė organizacija „Tradicija į šeimą ir nuosavybei ginti“ Kelmėje įsteigė savo biurą. Visi žinome, jog tai ta pati organizacija, kurie su Antanu priešaky pasiekė Lietuvos laisvei svarbų rekordą – didžiausią pasaulyje peticija su daugiau kaip 5 mln. pasaulio piliečių parašų už Lietuvos nepriklausomybę, įteikiant ją tuometiniai sovietų Sąjungos vadovybei.
Savo darbuose Antanas buvo paprastas, kupinas vidinės inteligencijos ir padorumo. Kaip jau čia buvo kalbėta, jis buvo religingas žmogus, atsparus naujiesiems politinio elgesio modeliams: nustumk konkurentą ir pažemink oponentą. Tačiau jo nuosaikumas nebuvo silpnadvasis, o kilo iš gilaus ir vidinio žinojimo,  – ką jis veikia šiame gyvenime.
Prieš trejus metus jau Santariškių klinikoje man teko garbė apdovanoti Antaną Lietuvos diplomatijos žvaigžde už ilgametį darbą užsienio politikos srityje. Tuomet, Nepriklausomybės Akto signataras pabrėžė, kad visas jo mintys atsigaunant po ligos jau yra nukreiptos į tai, ką dar reikės nuveikti, kad jo užmegzti ryšiai su Vokietijos Bundestago politikais ir šios valstybės verslo atstovais būtų ir toliau puoselėjami.
Kolegos, geriausias būdas šiandien pagerbti šviesų velionio atminimą – priimti jo gyvenimą, kaip įpareigojantį testamentą. Dirbti – tai išdrįsti veikti pagal sąžinę ir tikėjimą. Ačiū.

Šaltinis: LRS svetainė Internete

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą