2015 m. gruodžio 6 d., sekmadienis

Roberto de Mattei. Mūsų laikų fariziejai ir sadukiejai


P.R.Campos nuotr.

„Fariziejų“ kritika vis pasikartoja popiežiaus Pranciškaus žodžiuose. Daugybėje savo kalbų tarp 2013 iki 2015 metų jis kalbėjo apie „fariziejų ligą“ (2013 m. rugsėjo 7 d.), „tuos, kurie kritikuoja Jėzų dėl šabo nesilaikymo“ (2014 m. balandžio 1 d.), apie „savipakankamumo ir klerikalizmo, tikėjimo kodifikavimo taisyklėse ir nurodymuose, kaip Jėzaus laikais darė Rašto aiškintojai, fariziejai ir Įstatymo mokytojai, pagundą“ (2014 m. rugsėjo 19 d.). 2015 m. rugpjūčio 30 d. „Viešpaties angelo“ maldoje jis sakė, kad, kaip ir fariziejams, yra „pavojinga ir mums save laikyti priimtinais ar, dar blogiau, geresniais nei kiti vien tik dėl to, kad laikomės taisyklių, papročių, nors nemylime savo artimo, esame kietos širdies, išdidūs ir išpuikę“. 2015 m. lapkričio 8 d. jis priešpastatė Rašto aiškintojų ir fariziejų elgesį, pagrįstą „išskyrimu“, Jėzaus elgesiui, grindžiamam „įtraukimu“.

Galiausiai, nuoroda į fariziejus akivaizdi popiežiaus baigiamojoje kalboje, pasakytoje šių metų spalio 24 d. uždarant 14-ąjį vyskupų sinodą šeimos klausimais. Iš tiesų, kas yra „uždaros širdys, kurios dažnai dangstosi net Bažnyčios mokymu, idant galėtų sėsti į Mozės krasę ir teisti, kartais iš aukšto ir paviršutiniškai, sudėtingus atvejus ir sužeistas šeimas“, jei ne „fariziejai, kurie pavertė religiją nesibaigiančia įsakymų grandine“ (2014 m. birželio 26 d.). Atrodo, kad fariziejus yra bet kas, kas su atkakliu išdidumu gina įsakymų, įstatymų ir absoliučių, privalomų Bažnyčios taisyklių egzistavimą.

Bet kas iš tikrųjų buvo fariziejai? Kai Jėzus pradėjo pamokslauti, žydų pasaulis buvo pasidalijęs į įvairias stovyklas, kurias mini tiek evangelijos, tiek istorikai, pavyzdžiui, Juozapas Flavijus (37–100 m. po Kr.) savo darbuose „Žydų senovė“ ir „Žydų karas“. Pagrindinės sektos buvo fariziejai ir sadukiejai. Fariziejai detaliai laikėsi religinių nurodymų, bet buvo praradę Tiesos dvasią. Jie buvo išpuikę žmonės, falsifikavę pranašystes apie Mesiją ir interpretavę Dieviškąjį įstatymą pagal savo pačių nuomones. Sadukiejai mokė dar didesnių klaidų, keldami abejones dėl sielos nemirtingumo ir atmesdami daugumą Šventųjų knygų. Tiek vieni, tiek kiti ginčijo Sanhedrino, kuris tuo metu, kai buvo pasmerktas Jėzus, buvo vadovaujamas sadukiejų, valdžią.

Sadukiejai Morkaus evangelijoje minimi tik kartą, Mato – tris kartus, tuo tarpu fariziejai abiejose šiose evangelijose minimi labai dažnai. Mato evangelijos 23 skyriuje randame ypač atvirą jų kaltinimą: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų [...], o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme, – teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti!“

Komentuodamas šią Mato evangelijos ištrauką, šv. Tomas aiškina, kad Jėzus peikė fariziejus ne dėl to, kad šie duodavo dešimtinę, „o tik dėl fakto, kad jie nepaisė svarbesnių, dvasinės tvarkos nurodymų. Tačiau atrodo, kad pačią [dešimtinės davimo – propatria.lt] praktiką Jis giria, sakydamas „reikia tai daryti“ (Haec oportuit facere), laikantis įstatymo, kaip priduria Auksaburnis“ (Summa Theologica, II–IIae, q. 87 ad 3).

Šv. Augustinas, kalbėdamas apie šv. Luko evangelijoje (18, 10–14) aprašomą fariziejų, sako, kad jis pasmerkiamas ne dėl savo darbų, o dėl gyrimosi savo preziumuojamu šventumu (121 laiškas, 1, 3). Laiške Kazulanui šv. Augustinas aiškina, kad fariziejus nebuvo pasmerktas dėl pasninkavimo (Lk 18, 11), o dėl to, kad „išsipūtęs nuo puikybės, jis aukštino save prieš muitininką“ (36 laiškas, 3, 7). Iš tiesų, „pasninkavimas dukart per savaitę nesuteikia nuopelnų tokiam žmogui kaip fariziejus, tačiau tai yra religinis veiksmas nuolankiai ištikimam ar ištikimai nuolankiam žmogui, net jei Evangelija nekalba apie fariziejaus pasmerkimą, o verčiau apie muitininko nuteisinimą“ (36 laiškas, 36, 4, 7).

Šv. Bonaventūras pateikia glausčiausią fariziejų apibrėžimą: „Pharisaeus significat illos qui propter opera exteriora se reputant bonos; et ideo non habent lacrymas compunctionis“ (De S. Maria Magdalena Sermo I, in Opera omnia, Ad Claras Aquas, Firenze 2001 vol. IX, col. 556b). „Fariziejai yra tie, kurie dėl savo išoriškų darbų laiko save gerais ir todėl neturi kaltės ašarų.“

Jėzus smerkė fariziejus, nes pažinojo jų širdis: jie buvo nusidėjėliai, bet laikė save šventais. Viešpats norėjo parodyti savo mokiniams, kad išoriškų gerų darbų nepakanka, kad veiksmą geru daro ne tik jo objektas, bet ir intencija. Vis dėlto, jei yra tiesa, kad gerų darbų nepakanka, kai trūksta geros intencijos, tai taip pat tiesa, kad geros intencijos nepakanka, jei nėra gerų darbų. Fariziejų stovykla, kuriai priklausė Gamalielis, Nikodemas, Juozapas iš Arimatėjos („Žydų senovė“, 20.9.1) ir pats šv. Paulius (Apaštalų darbai 23, 6), buvo geresnė nei sadukiejų stovykla – būtent todėl, kad, nežiūrint jų veidmainiškumo, jie paisė įstatymų. Tuo tarpu sadukiejai, kurių gretose buvo vyriausieji kunigai Anas ir Kajafas („Žydų senovė“, 18.35.95), tuos įstatymus niekino. Fariziejai buvo išpuikę konservatoriai, sadukiejai – netikintys progresyvistai, tačiau juos abejus vienijo Jėzaus dieviškosios pasiuntinybės atmetimas (Mt, 3, 7–10).

Kas yra mūsų laikų fariziejai ir sadukiejai? Galime užtikrintai atsakyti į šį klausimą. Tai yra tie, kurie prieš, per ir po Sinodo bandė (ir bandys) pakeisti Bažnyčios praktiką ir, per praktiką, jos mokymą apie santuoką ir šeimą.

Jėzus skelbė santuokos neišardomumą, grįsdamas jį prigimtinio įstatymo, nuo kurio žydai buvo nukrypę, atstatymu, ir Jis sustiprino jį, pakeldamas santuokinį ryšį iki sakramento. Fariziejai ir sadukiejai atmetė šį mokymą, nepriimdami Jėzaus dieviškųjų žodžių, į kurių vietą jie pastatė savo nuomonę. Jie klaidingai nurodė į Mozę, kaip ir mūsų laikų novatoriai nurodo į tariamą pirmųjų amžių tradiciją, klastodami istoriją ir Bažnyčios doktriną.

Todėl narsus vyskupas, ortodoksiško tikėjimo gynėjas Athanasius Schneideris [Astanos vyskupas augziliaras, Kazachstano katalikų vyskupų konferencijos generalinis sekretorius – propatria.lt] kalba apie vėl atgyjančią „neomózišką praktiką“: „Naujieji Mozės mokiniai ir naujieji fariziejai per pastarąsias dvi Sinodo asamblėjas (2014 ir 2015 m.) slėpė santuokos neišardomumo ir Šeštojo įsakymo atmetimą praktikoje tam tikrais atvejais, prisidengdami gailestingumo sąvoka, vartodami tokius išsireiškimus, kaip „sprendimo kelias“, „palydėjimas“, „vyskupo gairės“, „dialogas su kunigu“, „forum internum“, „pilnesnis įtraukimas į Bažnyčios gyvenimą“, galimas atsakomybės už gyvenimą nereguliariose sąjungose panaikinimas (žr. Sinodo baigiamosios ataskaitos paragrafus 84–86).

Sadukiejai yra tie novatoriai, kurie aiškiai pareiškia atmetantys Bažnyčios doktriną ir praktiką, fariziejai – tie, kurie lūpomis skelbia santuokos neišardomumą, bet veidmainiškai neigia jį veiksmais, siūlydami „atskirais atvejais“ peržengti moralinį įstatymą. Tikrieji Jėzaus Kristaus sekėjai nepriklauso nei neofariziejų, nei neosadukiejų stovykloms, kurios abi yra modernistinės. Jie priklauso šv. Jono Krikštytojo, kuris pamokslavo dvasinėje savo laikų dykumoje, mokyklai. Krikštytojas, kai smerkė fariziejus ir sadukiejus, pavadindamas juos „angių išperomis“ (Mt 3, 7), ir kai perspėjo Erodą Antipą dėl jo svetimavimo, nebuvo kietos širdies – jo motyvas buvo meilė Dievui ir sieloms. Veidmainiai ir kietaširdžiai buvo Erodo patarėjai, teigę, kad neatgailaujančio nusidėjėlio Erodo būklę galima sutaikyti su Rašto mokymu. Erodas nužudė Krikštytoją, kad nutildytų tiesos balsą, bet Pirmtako balsas vis dar tebeskamba ir po dvidešimties šimtmečių.

Ginantieji tikrą doktriną seka ne fariziejų ir sadukiejų, o šv. Jono Krikštytojo ir mūsų Viešpaties pavyzdžiu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą